Trečiadienio rytą du pasaulio lyderiai ant prieš Baltuosius rūmus patiesto raudono kilimo spaudė vienas kitam rankas ir maloniai šypsojosi. Tai buvo pirmos ir trečios pagal dydį pasaulio valstybių vadovai – Kinijos prezidentas Hu Jintao, kuriam gruodžio 21-ąją sukako 68-ri, ir 19 metų jaunesnis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama.
Na ir uždavė mįslę tas Aleksandras Grigorjevičius visai Europai ir pasauliui… Laimėjęs rinkimus „brežnevine“ balsų persvara, Vakarus apvyniojo aplink pirštą, o jaunimo žargonu tariant – „išdūrė“. Jau manyta, kad byra „paskutinės diktatūros Europoje“ citadelė, Briuselis netgi tikėjosi kada nors nuo Maskvos nusigręžiantį Minską priglausti Europos Sąjungoje, bet štai – kaip toje kaprizingoje gamtoje – vėjas staiga pakeitė kryptį, ir nuo Baltarusijos padvelkė šalčiu. Vakarai neteko amo. Ką dabar daryti?
Artėja dar vienas globalus karas, skelbia žymiausi pasaulio ekonomistai ir finansų centrai. Šis karas bus kur kas baisesnis negu kovoti ginklais ar informacija. Tai – valiutų karas. Apie jį pirmas prakalbo Brazilijos finansų ministras Guido Mantega, laikraštyje „The Financial Times“ rugsėjo 29-ąją paskelbęs, kad „tarptautinis valiutų karas jau įsiliepsnojo“. Apžvalgininkai primena, kad po 1929–1933 m. siautusios Didžiosios depresijos Europoje atsirado kraštutinės politinės jėgos, kurios neilgai trukus sukėlė tikrąjį Antrąjį pasaulinį karą.
Garsusis Šilko kelias, maždaug nuo II amžiaus prieš Kristų, jungęs Kiniją ir Europą, atrodo, vėl atgimsta, tik kitu, labiau modernizuotu ir rafinuotu, pavidalu. Dabar kinai į Vakarus tiekia jau ne šilką, arbatą ar kitas anuometinės prabangos prekes, o senąjį žemyną užkariauja investicijomis, viliojančia finansine pagalba ir aktyviu diplomatiniu puolimu.
Kinijos ekonominis fenomenas pasaulį ne tik žavi, bet ir kelia daug mįslių. 1978 m. pabaigoje Deng Xiaopingo pradėtos reformos sėkmingai vykdomos daugiau kaip 30 metų, o jau beveik dvejus metus siaučianti krizė tik išryškino Azijos „tigro“ stiprybę. Žymiausi pasaulio ekonomistai ginčijasi, kur slypi komunistinio-kapitalistinio ūkio sėkmės paslaptys. Continue reading…
Didžiausiame Kinijos regione Sindziango uigurų autonominiame rajone gyvena apie 20 mln. žmonių, iš kurių maždaug 8 mln. yra tiurkų tautų grupės musulmonai. Visos milijardinės Kinijos mastu tai lašas jūroje, tačiau neseniai autonomijos sostinėje Urumčyje kilę neramumai neatrodo kaip uodo įkandimas Pekinui. Kaip ir tibetiečių judėjimas šalies pietuose, taip ir uigurų pasipriešinimas etninių kinų – hanų – diktatui atskleidžia silpnas komunistinės imperijos vietas. Be to, Sindziangas yra svarbioje strateginėje kadaise iš Azijos į Europą nusidriekusio Šilko kelio grandyje – aštuonių valstybių sienų sandūroje.
Continue reading…
Pastarosiomis dienomis Jungtinėms Valstijoms buvo duota suprasti, kad Amerikos viešpatavimo pasaulyje laikai baigiasi. Tai aiškiai parodė Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) viršūnių susitikimas Jekaterinburge ir ypač čia vykęs didžiųjų pasaulio valstybių – Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos (BRIK) – lyderių susitikimas.
Šią grėsmę sustiprino Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko Nikolajaus Makarovo pareiškimas, kad pagal kariuomenės perginklavimo programą pirmiausiai iki 2012 m. bus perginkluotos Šiaurės Kaukazo apygardos ir Kaliningrado ypatingojo rajono grupuotės. Dar šiemet į Kaukazą – greičiausiai į Pietų Osetiją ir Abchaziją – bus nusiųsta dešimtys naujų karinių lėktuvų, o Lietuvos kaimynystėje pasirodys raketų kompleksai „Iskander“.
Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama traukiasi iš šio posto, kurį jis užima štai jau 71 m. Liepą 73 m. sulaukęs budistų lyderis pareiškė, kad atsisako bandymų įtikinti Kinijos vadovybę suteikti Tibetui didesnę autonomiją. Nobelio taikos premijos laureatas tai pasakė trečio derybų raundo tarp Tibeto atstovų tremtyje ir Kinijos išvakarėse. Vis dėlto netrukus gautas patikslinimas, kad žurnalistai Dalai Lamos pareiškimą šiek tiek iškraipė. Savo veiklos jis nenutrauksiąs, kol sukurtas specialus Tibeto tautos susirinkimas, kurį ketinama sušaukti lapkričio viduryje Indijoje, nutars, kokios taktikos laikytis derybose su Kinija ir kam patikėti tolesnį dialogą su Pekinu.
Gali būti, kad žinią apie Dalai Lamos pasitraukimą pakurstė Pekinas, kuriam, matyt, norėtųsi, kad prie derybų stalo sėdėtų ne toks prisiekęs Tibeto nepriklausomybės šalininkas ir ne toks žinomas pasaulyje budistų dvasininkas. Continue reading…
Trečiadienį tarp Kinijos ir jos nepripažinto Taivano prasidėjo derybos dėl ekonominio bendradarbiavimo. Jos atsinaujino po 9 m. pertraukos. Taivano delegacija pirmą kartą istorijoje atskrido į Pekiną. Derybose nekalbama apie šios nuo Kinijos atsiskyrusios provincijos statusą. Pekinas teigia, kad tai – nesvarstytinas klausimas, o apžvalgininkai tvirtina, kad šie kontaktai ir yra tam tikra valstybinių politinių derybų pradžia.
Iniciatyvą atnaujinti beveik dešimtmetį įstrigusias derybas parodė nauja kovą išrinkta Taivano administracija. Buvęs Taipėjaus meras, Hovardo universiteto auklėtinis 57 m. Ma In Cziu dar savo rinkimų kampanijoje žadėjo pagerinti santykius su žemynine Kinija. Savo 20 minučių kalboje per inauguracijos iškilmes gegužę naujasis Taivano administracijos vadovas sakė, kad būtina kuo greičiau atnaujinti transporto ryšius su Kinija per sąsiaurį, skatinti ekonominę integraciją ir investicijas iš žemyno, atidaryti atstovybes. Įdomu, kad jau po savaitės į Pekiną išvyko didelė Taivano delegacija. Tačiau ir naujasis Taivano vadovas pasisakė prieš susijungimą su Kinija ir net neketina apie tai vesti derybų. Jo pozicija apibūdinama trimis „ne“: ne – susijungimui, ne – nepriklausomybei, ne – problemų sprendimo būdams iš jėgos pozicijų. Savo interviu jis teigė, kad „politinė Kinijos sistema Taivanui nepriimtina“.
Kinijos Respublika buvo įkurta 1912 m., tačiau jos pavadinime žodis „Liaudies“ atsirado po Antrojo pasaulinio karo, 1949 m. Protestuodami prieš komunistinę valdžią, dešinieji, vadinamieji čankaišistai iš Gomindano partijos, pabėgo į Taivano salą ir užsiblokavo Taipėjuje. 2 mln. pabėgėlių tuomet prisijungė prie 6 mln. vietos gyventojų. Pekinas iki šiol šį administracinį vienetą laiko nedaloma Kinijos teritorija ir siekia suvienyti valstybę principu „dvi sistemos – viena šalis“.
Taivanas turi daug nepriklausomos valstybės bruožų, tačiau oficialiai nepriklausomybės nėra paskelbęs. Jis nėra Jungtinių Tautų narys, o provincijos lyderis, kaip ir Palestinos, vadinamas administracijos vadovu. Taipėjus, matyt, neketina aštrinti santykių su žemynine Kinija ir skelbti nepriklausomybės, nes Pekinas tuo atveju yra pažadėjęs panaudoti karinę jėgą. Toks paradoksalus Taivano politinis statusas visai tinka jo gyventojams, kurių gyvenimo lygis per 60 atsiskyrimo metų labai išaugo. Dar ir dabar, įvažiuojant į Taivaną, vizoje įspaudžiamas užrašas „Republic of China“ („Kinijos Respublika“), kaip buvo iki 1949 m., ir tai klaidina nežinančius, kad toks yra neva oficialus Taivano pavadinimas. Tiesa, referendumas dėl nepriklausomybės vis tiek įvyks – jis numatytas kitų metų kovą.
Iki šiol Kinijos ir Taivano santykiuose tvyrojo kasdienė įtampa. Iki 1971 m. Taivanas turėjo net savo atstovą Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje, tačiau vėliau ši vieta atiteko Kinijai, kuri yra ir įtakinga Saugumo Tarybos narė. Taivano prašymas priimti jį į Jungtines Tautas Kinijos pastangomis atmestas jau 15 kartų. Kai tik Taivane prasideda rinkimų kampanija, Kinija užutekyje pradeda karines pratybas, į kovinę parengtį perveda šimtus raketų, dislokuotų Pietų Kinijoje priešais Taivano salą.
Nei Vakarai, nei Rytai, nei 23 mln. Taivano gyventojų nenori aštrinti situacijos. Ypač pastarieji. Gyvenimo lygis Taivane ypač išaugo ir yra keliskart aukštesnis negu Didžiojoje Kinijoje. Jis per keletą dešimtmečių sugebėjo tapti informacinių technologijų lyderiu. Čia gaminama apie 70 proc. pasaulio procesorių plokščių, 72 proc. nešiojamųjų kompiuterių, 79 proc. delninių kompiuterių, 83 proc. bevielio tinklo įrangos. Gamybos sąnaudos čia daug mažesnės negu Jungtinėse Valstijose. Be to, čia gerai išvystyta cukraus ir tekstilės pramonė. O bendrasis vidaus produktas vienam Taivano gyventojui net 12 kartų didesnis negu Kinijos…
Taigi abiejų Kinijų susijungimo perspektyva, ko gero, nežavi nei žemyno, nei salos gyventojų. Belieka deklaratyvaus politinio statuso problema, kuri, kaip ir visame pasaulyje, pradedama spręsti nuo mažų konkrečių klausimų.
